Deivių šaltinis

Būna tokių stebuklų pasaulyje – kiemo viduryje šaltinėlis, o į jį praustis ateina deivės! Nepatikėtum, kad tokie mitai dar gaubė šventuosius šaltinius XX a. pabaigoje. Bet abejoti neleidžia Pakalniškių kaimo (Veliuona) gyventojos Elvyros Čelkonienės pasakojimai. „Tokios senutės ateidavo prie šaltinio, kai aš augau. Klausdavau – močiute, kodėl jūs čia ateinat ir sėdit sode prieš saulės tekėjimą? Atsakydavo: vaikeli, tu nežinai, kaip tas vanduo yra pamačlyvas. Kaip nusiprausi, tai taip ir viskas šviesu! Ir mes sakydavom savo mamytei – duok mumi šaltinio vandenio, kad ir mes užaugtume gražios, šviesios!“

Deivėmis sakmėse vadinamos laumės, nors šis vardas pasitaiko nedažnai. Kas yra laumės, žinome. Bet kaži ar pagalvojame, kad tai yra graikų nimfų, vokiečių elfų, prancūzų fėjų lietuviškas atitikmuo. Deivės-laumės kaip ir nimfos buvo labai skirtingos – vienos gyveno girioje, kitos − vandenyse, trečios − palaukėse. Vienos draugiškos, kitos piktos. Tautosakos tyrėjai jas kartais subendrina į vieną personažą – klastingą laumę, vagiančią vaikus ir vietoje jų paliekančias šluotražius, o po saulės laidos verpėjų plaukus suverpiančios į siūlus. Vis dėlto sakmės apie laumes – tai pasakojimai apie būrius visai skirtingų deivių: gražuolių merginų ir baugių bobų vištos kojomis, švarių ir apsileidusių, šventų ir demoniškų... Tuo metu, kaip pasaulis buvo retai žmonių apgyvendintas, jis buvo tankiai pripildytas deivių. Ir kai kurios jų aplankydavo Pakalniškių šaltinį, norėdamos būti gražios ir šviesios!