Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nežinotų pasakos apie dvylika brolių, juodvarniais lakstančių – kaip pamotė-ragana pavertė posūnius paukščiais, o sesuo, nuėjusi ilgą ir sunkų kelią, išgelbėjo savo brolius. Ši pasaka, plačiai pasklidusi per pasakų rinkinius ir atskiras knygeles, tapo neatsiejama lietuvių kultūros dalimi, o juodvarniais pavirtę broliai − žinomu literatūros ir dailės motyvu. Tačiau jei skaitytume ne Mato Slančiausko 1894 m. Šiaulių apskrityje užrašytą pasakos variantą, visuotinai išplitusį per rašytinę tradiciją, o pažvelgtume į sakytinių variantų visumą (kurią sudaro net 133 skirtingose Lietuvos vietose skirtingu laiku užrašytos pasakos), pamatytume daug iki šiol nežinomų detalių. Viena jų − dilgėlių marškiniai. Būtent tokius marškinius sesuo pasiuva savo broliams. Kuo gi jie ypatingi?
Dilgėlė – pluoštinis augalas, kuris savaime auga mūsų krašte. Tai pats seniausias žolinis augalas, kurio pluoštas jau gilioje priešistorėje mūsų kraštuose buvo verpiamas ir audžiamas (neskaitant liepos karnų pluošto, aptikto Šventosios neolitinėje senovės gyvenvietėje). Tuo tarpu linai ir kanapės imti naudoti vėliau, atsiradus žemdirbystei. Tačiau dilgėlės Šiaurės, vidurio ir rytų Europoje ir toliau pluoštui tebenaudotos. Jų pluoštas sulaukė net XX amžiaus − etnografija pateikia tokių pavyzdžių. Tad pasaka apie dilgėlinius marškinius primena, kad audinius galima pasigaminti iš "Dievo daržo", t.y. neariant ir nesėjant. Beje, priešistorinės tekstilės tyrinėtojai tvirtina, kad audinys iš dilgėlės nenusileidžia lininiam – pavyzdžiui, 2800 metų senumo bronzos amžiaus laidojimo vietoje Voldtofte (Danija) rastas dilgėlinio audinio gabalėlis yra tokios aukštos kokybės, kad ilgai laikytas baltos lininės drobės pavyzdžiu. Atskirti pluoštus iš archeologinių liekanų labai sunku, ir tik šiandien, naudojant naujus metodus, tai tampa įmanoma.
Grįžtant prie pasakų, reikia pastebėti, kad marškinių motyvas jose nėra retenybė. Gerai žinome Sigutės pasaką, kurioje pamotė liepia podukrai per vieną dieną suverpti, išausti ir pasiūti marškinius; padedama nepaprastos karvutės, ji visa tai sėkmingai atlieka. Pasakoje apie dvylika brolių juodvarniais lakstančių sesuo pasiuva broliams marškinius visai kitomis aplinkybėmis. Nors jos niekas neverčia, tačiau broliams tai yra esminga jų atvirtimo į žmones sąlyga: „Jei kas apsiimtų per devynis metus iš dilgynių kožnam iš mūsų vienerius marškinius pritaisyt ir pasiūt, ale per visą čėsą nė žodžio nekalbėt, tai mus išvalnytų (išvaduotų)“.
Kai kurių pasakotojų nuomone, apie ypatingus marškinius, galinčius išgelbėti brolius, sesuo sužino per sapną:
„Ji atsigulė miego, ir susapnavo, kad viena mergaitė jai duoda kažką į ranką, sakydama: „Imk, išgelbėsi savo brolius tik šitom žolėm (notrėm). Jeigu savo grynom rankom sutrinsi, rankom ir keliais, visu kūnu, ir padarysi dvylika marškinių, ir žodžio netarsi ingi nieką, tada anys bus išvaduoti ir bus vėl, kaip buvo“.
Pasakose drabužiai yra daugiau, nei apranga. Jie rodo žmonių priklausymą tam tikram luomui ir apskritai žmogiškų būtybių klasei (taip, kaip paukščių plunksnos ar gyvūnų kailis rodo jų gyvūnišką būtį). Kai žmogus nori įgyti paukštiškų savybių ir skristi oru, jis, turėdamas vanago plunksną, tampa vanagu, o paėmęs į rankas vilko plauką, tampa vilku ir greitai perbėga per girią. Tačiau kad pasakų herojai taptų žmonėmis, jiems reikia ne plunksnų ar kailių, o drabužių, kurie yra sukurti žmogaus rankomis. Juodvarniai atvirsta į žmones tik juos aprengus marškiniais. Tačiau jauniausias brolis, kuriam sesuo nespėjo prie marškinių prisiūti vienos rankovės, taip ir liko su sparnu vietoje kairės rankos...
Suprantama, ne bet kokie marškiniai turi tokią stebuklingą galią ir ne bet kuri moteris gali tokius pasiūti. Kad įgytų magiškų galių, sesuo atsiskiria nuo žmonių ir apsigyvena laukinėje erdvėje – urve miške, o marškinius gamina ne iš kultūrinio, o iš laukinio augalo: „Te pat pasilikus, sau susirankiojo giriose dilgynių, papleikė, džiovino, išmynė, išplakė, suverpė, apmetė, išaudė, sukirpo ir pasiuvo marškinius nors po vieną“.
Pagaminti marškinius iš laukinio augalo - tai simboliškai nueiti kelią nuo gamtos iki kultūros, nuo gyvūno iki žmogaus. Todėl pasitelkiama kultūrinė technologija, kuri savaime yra šio šuolio išraiška (dėl to senosios technologijos - metalų lydymas iš rūdos, duonos gaminimas iš rugių, alaus darymas iš miežių, lino apdirbimas - buvo sakralizuojamos ir laikomos ritualinėmis praktikomis). Pasakoje apie brolius-juodvarnius magiškasis procesas yra labai ilgas – sesuo dirba devynerius metus, o jos apeiginį susikaupimą papildomai sustiprina tylėjimo įžadas.
Šiek tiek kitaip pasakose būna, kai kalbama apie liną. Nors linui virsti drabužiu reikia visos virtinės veiksmų, tačiau magiška galia išryškėja tik šiuos darbus suspaudžiant į kuo trumpesnį laiką - nuo vidurnakčio iki pirmųjų gaidžių arba nuo saulėlydžio iki saulėtekio. Tas, kas sugebės per vieną naktį linus nurauti, parvežti, išmirkyti, išminti, išbrukti, iššukuoti, suverpti, išausti ir pasiūti drobinius marškinius, galės aprengti ir "prijaukinti" kaukučius, kurie tuomet apsigyvens namuose ir užtikrins neišsenkančią skalsą.
Dėl kultūrinių technologijų svarbos linai buvo laikomi šventu augalu, iškenčiančiu ilgas kančias, mirštančiu ir vėl prisikeliančiu − tik jau nauju, drobės pavidalu. Pats lino augalas siejamas su šviesa, dangumi – sakoma, kad linams žydint dangus nusileidžia ant žemės. Visai kitokia yra dilgėlė, kuri dėl skaudaus gėlimo priskirtina ne dangiškai, o požemio dievybei − magijos meistrui Velniui. Būtent ši baltų dievybė valdė augalus, kurie yra dygūs, kartūs, svaiginantys ar nuodingi; šios augalų savybės daugeliu atveju buvo pasitelkiamos gydymui. Galbūt todėl pasakoje apie dvylika brolių sesuo skina dilgėles nuo kapų, o žmonės ją palaiko ragana ir baudžiasi sudeginti ant laužo. Vis dėlto dilgėlė, nors ir skaudžiai dilginanti, po virsmų virtinės virsta itin švelniu pluoštu, kuris pasakoje ženklina kelią iš gamtos į kultūrą, o juodvarniams grąžina jų žmogiškąjį pavidalą.
Norinčius daugiau sužinoti apie laukinių augalų pluoštus ir kitas jų naudingas savybes, kviečiame į augalų pažinimo ekskursiją su gamtininku Giedriumi Vaivilavičiumi lapkričio 17 d.:
dar svarbu paminėti brolių virtimo paukščiais metaforą, kaip sielos išėjimą iš kūno, bei kūno, kaip sielos marškinių metaforą ir dilgėlių marškiniai padeda sukurti, atgauti žmogiškuosius kūnus. Idomi tylėjimo detalė, kaip nesikalbėjimo su kitais, o gal būt nebendravimo, susikaupimo maldoje metafora, malda suteikia įpatingas galias perdirbant augalus.