Šiandien laimę paprastai suprantame kaip džiaugsmo ar palaimos būseną. Tačiau šios būsenos pagrindas yra sėkmė – kai įvykiai susiklosto į laimingą seką, kuri leidžia pasijausti laimingu. Baltų mitologijoje sėkmė – tai sekimas paskui savo laimę, kitaip tariant, ėjimas ten, kur kelią rodo deivė Laima. Vienoje iš gražiausių latviškų giesmių-maldų kreipiasi į šią deivę, kad ji eitų priekyje, palikdama laimę nešantį pėdsaką:
− Eik, Laimele, priekyje,
O aš tau iš paskos,
O aš tau iš paskos,
Tavo pėdužėlėm! („Latvju Dainas“, nr. 9179)
Baltų mitologijoje Laima – judanti, žengianti į priekį deivė. Simonas Daukantas rašė: „Laima – dievė vykimo“. Žodis vykti reiškia ne tik „keliauti“, bet ir „sektis, eitis, klotis“. Lietuvių kalbos žodynas pateikia ne vieną šios žodžio reikšmės pavyzdį, plg. „Kaip vyksta gyventi?“, „Vyko mun vyrą išsirinkti, vyko gyventi“. Ir šiandien sakome – pavyko ką nors atlikti, pasiekti. Vykęs gyvenimas. Vykęs žmogus. O štai nesėkmingą žmogų vadiname nevykėliu. Tiesa, senovėje būta ir žodžio vykėlis - tai sėkmės lydimas asmuo.
Lietuviai ir šiandien prašo Laimos pagalbos, kai linkėdami „Kad Laimė tave lydėtų!“ kviečia ją eiti kartu. (Beje, deivės vardas, kaip ir bendrinis žodis, turi dvi atmainas – Laima ir Laimė). Latvių dainose sakoma, kad Laima ne tik eina priekyje, bet, iškilus reikalui, netgi bėga, ypač lemtingais gyvenimo momentais, kai reikia kuo didžiausios sėkmės, pvz., tuokiantis ar gimdymo metu.
Sėkmė - vienas paslaptingiausių ir sunkiausiai apčiuopiamų dalykų, kuris ir šiandien pripažįstamas vargiai valdomu. Kol įvykiai nesusiklosto, iš anksto sunku nuspėti, ar lydės sėkmė. Sporto, žvejybos, karo, politikos ir kitose srityse, susijusiose su kova ir laimėjimais, sėkmė yra pripažįstama svarbiu veiksniu ir tegaubiama tankiu tikėjimų sluoksniu. Pavyzdžiui, sportininkai neretai sako, kad jų laimėjimas priklausys nuo sėkmės (ar "Fortūnos"). Tai tas pats, kas senoviškai būtų tarta „Su Laime laimėsime!“
Tačiau, kaip ir daugelis dalykų pasaulyje, laimė turi savo priešingybę – nesėkmę. Pastaroji yra kitokia nei Laimė – ji ne veda į priekį, o pati iš paskos seka. Pasakojama, kad sykį vienas žmogus, vargingai gyvendamas, nusprendė išsivaduoti iš vargo persikeldamas gyventi į kitus namus. Įsikūręs apsižiūrėjo, kad senajame būste paliko kirvį. Ir ką gi jis grįžęs pamatė? Sename name prie krosnies sėdi sena boba, aunasi kojas ir ruošiasi eiti iš paskos, giedodama: „Prausiuos rengsiuos ir paskui tave vilksiuos!“
Gera turėti tokią Laimę, kuri priekyje eina, o ne iš paskos velkasi. O kam nepasisekė turėti vykusios, reikia jos ieškoti. Kaip laimę surasti, bus galima plačiau sužinoti ekskursijoje „Laimingos vietos“ po Utenos ir Molėtų kraštą – kviečiame keliauti kartu!