Kai žiemos nurudintos pievos pasišiaušia pirmąja žole, o iš pumpurų besikalantys lapai pradeda piešti pūkuotus medžių ir krūmų siluetus, kraštovaizdis ima tirštėti – augalų šakos ir vainikai užima savo vasarines erdves.
Tirštumas – ne tik gamtinė, bet ir simbolinė savybė, mūsų protėvių pastebėta ir įprasminta mitologijoje. XVII a. anoniminiame priežodžių, patarlių ir mįslių rinkinyje užrašyta malda į žemės deivę Žemyną prasideda „tiršto krūmo“ vaizdiniu:
Tirštas krūms, dirma rasa! Brandžią varpą, Žemynėle žiedkėle! Išlaikyk sveikatoje ir gėrybėje! Žegnok valgomus, geriamus, sėjamus, akėjamus ant šios Žemynėlės žiedkėlės pasidžiaugtis! Apsergėk nuog alkano žvėries!
Kokia prasmė slypi tiršto krūmo vaizdinyje, kodėl juo kreipiamasi į Žemynėlę − lietuvių žemės deivę, keliančią žiedus ir brandinančią javų varpas?
Žodis krūmas kadaise turėjo platesnę reikšmę – taip vadintas bet koks išsikerojęs augalas, išsišakojantis nuo pat žemės. „Krūmais auga bulvės, žemuogės, braškės, serbentai, agrastai, elksneliai, išžėlę iš vieno kelmo (LKŽ)“. Dainose apdainuojami ir gėlių krūmeliai: „Lygiojoj lankelėj lelijų krūmelis; po lelijų krūmužėliu šaltas šaltinėlis“, „O rūtelės, o žaliosios krūmeliais žaliuoja!“ Ir, žinoma, krūmeliais auga rugiai, miežiai, poetiškai apdainuojami vaišių dainose: „Kur tėvelis sėdėjo, Ten krūmas kviečių žydėjo“, „Kur brolalis gėrė, Miežių krūmas žėlė“ ir t.t. Krūmijimasis yra javų esminė savybė, nes jie auga krūmeliais - iš vieno grūdo išauga keletas stiebų, o ant kiekvieno jų sunoksta po varpą. Norint, javai kuo labiau išsikrūmytų, reikia išmanyti, kokiu metu vieną ar kitą javų rūšį pasėti, nes krūmijimasis priklauso nuo dienos ir nakties ilgio santykio paroje. Javų vidinis „laikrodis“ tą laiką tiksliai nustato − jei per anksti ar per vėlai pasėsi, derliaus neturėsi...
Žodis krūmas XVII a. užrašytoje maldoje papildomai sustiprinamas žodžiu tirštas. Šis žodis irgi kadaise turėjo kiek kitokią reikšme – tai „tankiai išaugęs, vešlus“, plg. „Tie rugiai tiršti, kol išeini rišdama į pradalgio galą, neatsistoji“, „Dar mano martelė nepriilso tirštus rugelius pjaudama, tankiai kapeles statydama“. Suprantama, kuo tirštesnis bus rugių ar miežių krūmelis, tuo gausesnis bus derlius.
Dėl javų krūmijimosi deivė Žemyna dar vadinama Krūmine. Motiejus Strijkovskis XVI a. pabaigoje taip apie ją rašė:
Krūminė brandžių varpų, kuri visus javus duoda. Jai aukojo vištas žema krūmine skiautere ir jų mėsą kapodavo į smulkius gabaliukus, kad rugiai augtų tankūs, varpingi, neišeitų į šiaudus.
Krūminei buvo skiriamos ypatingos vištelės – su tankiomis, sudėtinėmis skiauterėmis, kurios lietuviškai kaip tik ir vadinamos krūminėmis, plg. „Vienų vištų skiauturės būna krūminės, kitų vientėkės“ (čia dar prisiminkime ir krūminį dantį, taip vadinamą dėl tos pačios priežasties – krūminio danties atšakėlės atrodo tarsi išsišakojęs iš vieno kelmo). Krūminei aukojamų vištelių skiauterė, padalinta į gabaliukus, metaforinėje plotmėje išreiškia javų dalijimosi, šakojimosi (krūmijimosi) ir tankėjimo procesą.
Lietuviškas žemės deivės vardas Krūminė – jos vegetacinių galių išraiška: Žemynos-Krūminės dėka visa, kas iš žemės auga, ne tik stiebiasi į viršų, bet ir sklinda į šonus, šakojasi, tankėja, tirštėja. Rugių krūmelis, kviečių kelmelis, lelijų kerelis – tai neišsemiamo žemės gyvybingumo metaforos.
Kviečiame keliauti su "Vykinto keliais" po baltų kultūros vietas ir drauge skaityti mitologinę žemės knygą (plačiau žr. čia).
Taip pat maloniai kviečiame asmeniškai užsakyti kelionę artimiesiems, bendradarbiams ar draugams.