Simbolinės praktikos giliai įsigeria į tekstus, − dainas, pasakojimus, posakius. Nors šiandien įprasta manyti, kad Kalėdinė eglutė yra vokiškos kultūros įsodis Lietuvoje ir visoje Europoje, tačiau etnografija ir folkloras rodo, kad visžaliai augalai glūdi pačiame lietuviškų apeigų branduolyje. Kalėdų dainoje randame pasakojimą apie marčią, kurią vidury žiemos šešuras pasiuntė surasti žiemos šėko ir vasaros sniego. Štai ką ji parnešė:
Tai aš nuvėjau, leliumai,
In žalių girełį, leliumai,
Tai aš priskabinau, leliumai,
Eglių viršūnėlių, leliumai,
Tai aš nuvėjau, leliumai,
In jūres mareles, leliumai,
Tai aš prisirinkau, leliumai,
Marių putelių, leliumai.
Ši daina pasakoja apie vestuvinę brandos apeigą, perėjimą iš merginų į marčias. Tačiau pereiti į kitą būseną jai padeda tik įgyta išmintis: pirmiausia ji turi įminti mįslę, ir sužinoti, kad žiemos šėkas („želmenys, šviežia žolė“) – tai žalia eglelė, pušies šakelės arba amalo lapeliai. Kuo šie augalai ypatingi?
Žiemą vasarą žaliuojantys augalai baltų kultūroje − amžinos jaunystės ir neišsenkančio gyvybingumo vaizdinys. Todėl, pavyzdžiui, kadaise vestuvinius įžadus sutvirtindavo ne sumainyti žiedai, o jaunųjų apsikeitimas žaliais vainikais – taip jie simboliškai dovanodavo vienas kitam savo jaunystę ir patikėdavo savo gyvybę. Krikštynų apeigose žalios šakelės reiškė gyvybės džiaugsmą, o ir laidotuvėse − simbolinę pergalę prieš mirtį (štai kodėl laidotuvių vežimas buvo puošiamas eglėmis, o vainkas buvo dedamas ant antkapinio paminklo).
Kokie visžaliai augalai turėjo gilią simbolinę prasmę? Mūsų protėviai naudojo savaime augančius, laukinius augalus – eglę, pušį, kadagį, bruknę, meškauogę, pataisą, amalą (tik pastarasis augalas Lietuvoje ne visur auga, jo paplitimo riba yra į vakarus nuo Nemuno). Daug vėliau juos ėmė keisti darželių augalai – rūta ir žiemė. Tačiau laikui bėgant rūta tapo pačiu svarbiausiu etnografiniu augalu, ji giliai įsišaknijo lietuvių dainų simbolikoje ir įsitvirtino papročiuose. Kada tai įvyko, sunku pasakyti, tačiau jau XVII a. Rytų Prūsijos autoriai Teodoras Lepneris ir Matas Pretorijus rašė jaunąją puošiantis rūtų vainiku, o Pretorijus net nurodė per vestuves šokant ypatingą šokį „Žalia rūtelė“.
Rūta kaip simbolinis augalas įsišaknijo ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei Ukrainoje, kur ji, kaip ir lietuvių dainose, siejama su skaistybe. Tikėtina, kad rūta papildomą nekaltybės reikšmę įgijo dėl krikščionybės įtakos, ją susiejus su Švč. Mergele; pirminė visžalių augalų reikšmė visgi glūdi jų gyvybingume ir amžinoje jaunystėje.
Amžinai žaliuojantys augalai lietuvių apeigose turėjo du pagrindinius pavidalus – medžio ir vainiko. Medį matome vestuvėse: palubėje buvo kabinamas sodas, padarytas iš viršūne žemyn apverstos eglutės, išpuoštos obuoliais, uogomis, riešutais, spanguolių ir šermukšnių uogomis ir t. t. (tai kita vestuvinio sodo forma). Tačiau tokia eglutė nebuvo tik vestuvių atributas, pavyzdžiui, Baltarusijoje ir Lenkijoje išliko paprotys tokią eglutę kabinti ir per Kalėdas. Iš etnografinių užuominų matome, kad taip pat kadaise daryta ir Lietuvoje. Tad Kalėdų eglutė, Lietuvoje išplitusi tik XX a. pradžioje, turi daug senesnę pirmtakę! Vokiška eglutė yra tos pačios apeiginių medelių tradicijos, nuo neatmenamų laikų žinomos visose Europos tautose, atmaina.
Papuoštos eglės mitinė prasmė − išreikšti nuo požemio iki dangaus išaugusį medį, kuriuo į žemę nusileidžia dievybė arba atvaizduoti ją pačią, įsikūnijusią į apeiginį medelį. Europoje tokie medeliai, žiemą ir pavasarį pagaminti iš visžalių augalų, o vasarą – iš lapuočių buvo statomi bei nešiojami per įvairias religines šventes, Kalėdas, Užgavėnes, Verbas, Jurgines, Sekmines, Šv. Trejybę, Jonines. Gegužinis medis iki šiandien puošiamas Vokietijoje ir Jungtinėje karalystėje. Apeiginio medžio paprotys – tai senovinės religinės praktikos atšvaitas, o sykiu vienas esmingiausių mitinių provaizdžių – pasaulio ašies, kuri jungia žemę ir dangų, teikia gyvastį ir jaunystę, o sykiu leidžia keliauti šiuo kosminiu medžiu į viršutines ir apatines pasaulio sritis, susitikti su dievais ir įgyti išmintį.
Antroji visžalių augalų simbolinė forma − vainikas. Tai ne tik vestuvinis rūtų vainikas, bet ir iš eglių, pušų, bruknių, pataisų ir kitų augalų pinami vainikai per varduves, namo statybos pabaigtuves, rugiapjūtės pabaigtuves. Galiausiai, ir laidotuvių vainikas. Jei apeiginis medis yra dievybės įsikūnijimas, tai vainikas – ne kas kita, kaip dievybės ar mirusiojo vėlės vainikavimas, jos išaukštinimo būdas. Kartais du skirtingi pavidalai – stulpo ir vainiko yra derinami; tokio derinio pavyzdys yra kupolinė kartis su ratu viršuje. Apeiginio vainiko atmaina yra ir Adventinis vainikas, šiandien papuošiantis namus laukiant Kalėdų.
Lietuvių kalėdinėse dainose yra vienas ypatingas motyvas, primenantis, kodėl kerpamos žalios šakelės:
− O jūs kalveliai, mano broleliai,
O jūs nukalkit aukso žirkleles,
Aš nukarpysiu eglių šakeles,
Eglių šakeles, pušų viršūnes,
Aš pamatysiu tėvelio dvarą.
Auksinėmis žirklėmis pakarpytos eglių ir pušų viršūnės atveria vaizdą į tėvelio dvarą. Kam iš tiesų priklauso šis dvaras, galima nutuokti iš šios dainos:
Pro vienus vartus Saulutės teka,
Per antrus vartus Mėnulis leidžias,
Per trečius vartus sesulę lydi.
Šis dangiškas Saulės ir Mėnesio dvaras tampa matomas tiems, kurie Kalėdų naktį žvelgia į dangų pro amžinai žalias eglių šakeles ir pušų viršūnes.
Norinčius pažinti visžalių augalų įvairovę Vykinto keliai gruodžio 8 d. kviečia į ekskursiją Pravalo botaniniame draustinyje, kurios metu gamtininkas Giedrius Vaivilavičius atskleis, kas žiemą žaliuoja skirtingose augvietėse - šile, paežerėje, aukštapelkėje ir šaltiniuotose vietose. Eksursijos metu bus galima susirinkti žalumų išskirtiniam, lietuviškam Kalėdų vainikui! Plačiau:
Comments